Iš uostamiesčio į Kruopius (Laikraštis „Vienybė“)

Kruopių pagrindinė mokykla, kaip ir visos kitos rajono švietimo įstaigos, pradeda naujus mokslo metus. Vasarą atsisveikinta su keliais ilgamečiais mokytojais. Rudenį jų vieton  stos nauji. Viena jų – anglų kalbos mokytoja Algimanta LIUDAITĖ.  

Ramūnas ŽIMANTAS

Algimanta, paklausta apie priežastis lėmusias jos grįžimą į gimtąsias apylinkes, pusiau juokais, pusiau rimtai ištaria esanti gamtos vaikas. Klaipėdoje tos gimtinės gamtos buvo mažai. Nors lyg ir žalumos netrūko, bet ji čia – savo krašte – yra kitokia. Joje daugiau erdvės, laisvės. Kilusi ir dabar gyvenanti kaimyninio rajono pašonėje esančiame Raistų kaime, mergina sakosi norinti surasti tiesiausią keliuką laukais ir pamiškėmis, kuriuo dviračiu galėtų kasdien keliauti į darbą. Dviratis – vienas iš jos laisvalaikio pomėgių. Šalia prancūzų kalbos mokymosi. Šalia veiklų, kurių pati prisikuria, nemėgdama darbo nuo skambučio iki skambučio. Šalia svajonių. Viena jų – dirbti gimtinėje – jau išsipildė.

Mokslus pradėjusi Joniškio rajono Gaižaičių mokykloje, vėliau tęsė Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijoje. Po to baigė Ramučių gimnaziją ir tapo Klaipėdos Universiteto anglų kalbos filologijos studente. Tačiau tai buvo dalis vaikystės svajonės – tikėjimo, noro būti  anglų kalbos mokytoja. Pirmasis išsilavinimas nesuteikė teisės mokyti. Tad tame pačiame uostamiesčio universitete įveikė išlyginamąsias, tęstines pedagogikos studijas. Jų metu prasidėjo pedagogo kelias.

Pradžioje dirbo su darželinukais, pradinukais. Vėliau tapo vienos prestižine vadinamos – Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos anglų kalbos mokytoja. Porą metų, anot Algimantos, degančios veiklos ten turėta – bendradarbiauta su mokinių taryba, dalyvauta neformalaus švietimo veikloje (2018 metais A. Liudaitė tapo Klaipėdos Lietuvos moksleivių sąjungos „Metų kuratore“). Ir – pamokos, pamokos, pamokos. Nuostabūs santykiai su mokiniais, besitęsiantys laiškuose, telefoniniuose pokalbiuose iki šiol. Kai kurie mokiniai, palikus progimnaziją Algimantai, pradžioje net negalėję rasti savęs kitos mokytojos dėstomos anglų kalbos pamokose – jie, pasak pedagogės, tarsi sutapatinę savo anglų kalbos žinias su jos asmeniu. Bendradarbiaujant tą problemą pavyko išspręsti – moksleivė ir pasikeitus mokytojai išlaikė puikų šnekamosios anglų kalbos lygį.

Žinių nebūna perdaug. Įstojo į magistrantūrą. Reikėjo mokėti už mokslą. Didesnis atlygis už darbą tapo pasiekiamas tik dirbant privačiame ugdyme. Pradėjo darbuotis privačioje „Brainster“ kalbų laboratorijoje. Čia – nauja patirtis. Įvairaus amžiaus ir mentaliteto kalbų kursų klausytojai. Mažiau nei valstybinėje mokykloje popierinių reikalų. Ir beveik neribota laisvė pasirenkamiems mokymo metodams.

Algimanta juokdamasi pasakojo pirmuosius užsiėmimus su mažiausiais savo moksleiviais – darželinukais. Josios darbo esmė – visur ir visada su mokiniais kalbėti angliškai ir nereaguoti, jei mokinys kalba kita kalba. Mergaičiukei, spalvinusiai knygutę, nulūžo pieštukas. Priėjusi prie mokytojos sakė tą lietuviškai. Mokytoja apsimetė nesupratusi ir angliškai klausė, ar jos pieštukui reikalingas drožtukas. Po kelinto pakartojimo drožtuko angliško pavadinimo, mažoji klausytoja susivokė, kad tai ir yra žodis, ko jai reikia. Pasakė. Drožtuką gavo. Po kelių minučių, tyčia  nulaužęs savo pieštuką, prisistatė berniukas, ir drąsiai žiūrėdamas į mokytoją ištarė „šarpener“ (angl. sharpener – drožtukas) – riba baimės kalbėti buvo peržengta.

Sudėtingesnis mokymas yra suaugusiųjų. Je turi daugiau baimių, nepasitikėjimo savimi. Mokytoja sako vadovėlius pamokose naudojanti „taupiai“ – jie nėra esminė mokymo proceso dalis. O suaugusieji jų ieško, tariasi negalį mokytis kalbos be knygų. Tačiau ir tai – laikina. Su vyresniais angliškai aptariamos skaitytos knygos, kino filmai. Esmė – bendravimas ir galimybė išmokti kita kalba reikšti savo mintis, o ne teorija.

Naujoji Kruopių pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Algimanta įsitikinusi, kad susikalbėti angliškai gali visi. Juk kalbos tikslas – būdas suprasti vienam kitą. Tam padeda žodžiai, gestai. Svarbiausia užsispirti, to norėti, nebijoti bandymų, eksperimentuoti. Tada mokytojas gali padėti tą pasiekti. Mokytojos planuose aibė veiklos, kuri mažų klasių mokyklose, josios manymu, yra labiau įgyvendinama, nei ten, kur mokinių – nuo keliolikos iki trijų dešimčių. Čia įmanomas glaudesnis bendradarbiavimas tarp mokytojo ir mokinio, ir tarp pačių mokytojų.

„Vienybės“ laikraštis, 2021 09 01

Archyvas