Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą. Kažkada Gandrinės – kovo 25 – toji (Blovieščius) buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną buvo svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai. Mokiniui skrendantis gandras reikšdavo, kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę, stovintis, kad pasiliks toje pačioje klasėje antrus metus. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai.
Kovo 25-ąją prasideda šiltasis metų pusmetis. Sugrįžęs gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Buvo tikima, kad sugrįžtantis gandras ant uodegos parnešąs „ledspirą“– baltąją kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius.
XIX a. Lietuvoje plačiai buvo žinomas paprotys Blovieščiaus dieną rengti vaišes, eiti vienam pas kitus į svečius, pamėgdžiojant gandrą (aukštai kilnojant kojas). Tai dienai specialiai kepdavo kanapinius pyragėlius, bandeles (gandro pyragą, kratinį) iš rupiai sumaltų įvairių rūšių javų miltų, šaltanosius – krekenomis įdarytus virtus pyragėlius. Kepdavo, kad būtų geras derlius.
Todėl, šią gražią šventę paminėjome ir mokykloje. Kovo 26 – tą dieną penktokai, aštuntokai ir pradinukai svečiavosi Bronelės Petrylaitės ir Zigmo Petraičio sodyboje. Čia buvo dainuojamos Gandrinių šventės dainelės, žaidžiami žaidimai, menamos mįslės ir vaišinamasi gandro vaišėmis. Biologijos mokytoja Gintautė Damskienė mokiniams papasakojo apie gandrus ir kitus paukščius.
Daug džiaugsmo mokiniams sukėlė buvimas netradicinėje aplinkoje – gražioje kaimo sodyboje.
VII klasės vadovė, biologijos mokytoja Gintautė Damskienė
V klasės vadovė, neformaliojo švietimo meninio ugdymo mokytoja Liuda Povilaitytė
