Šiandien grupelė mokytojų mėgavosi spalvomis ir išbandė meno terapijos privalumus. Trumpam laikas sustojo. Teptukui slystant popieriumi, taip gera buvo paleisti kasdienius rūpesčius ir pasimėgauti akimirkos dovanota ramybe. Tokios tylios bendrystės labai trūko, ypač dabar, kai už lango niūru ir lietaus lašai stiklu rieda dažniau, nei šypsosi saulė.
Jau visai netrukus žvakių liepsnelėse slėpsime savo ilgesį ir prisiminsime išėjusius brangius žmones, bet širdyje liks švelnus šios dienos atspindys ir tikėjimas, kad gyvenime šviesių spalvų vis tiek daugiau, nei tamsių, kad ir kas benutiktų.
Branginkime akimirką, nes ji tokia vienintelė…
Nuoširdus AČIŪ Ritai už puikiai praleistą laiką ir Jolitai už idėją
